Kas yra atsitiktinumo lyderystės teorija?

Tačiau protinga pripažinti šiuos prielaidus ir iš jų pasisemti, kas geriausia. Daugelis lyderystės teorijų atsirado šiuo būdu, o viena iš jų yra vadinamoji atsitiktinė lyderystės teorija. Šiandien mes sutelksime dėmesį į šią teoriją, apibrėždami ją, parodydami, kaip ją pritaikyti praktikoje, taip pat nurodydami jos privalumus ir trūkumus.

Kas yra atsitiktinė lyderystės teorija?

Atsitiktinė lyderystės teorija buvo sukurta Austrijos psichologo Fredo Fiedlerio 1960-aisiais. Šis profesorius, tyręs lyderių (ypač kariuomenės lyderių) asmenybes, padarė išvadą, kad kiekvienas lyderis turi unikalų valdymo stilių, priklausantį nuo individualios gyvenimo patirties, kurį labai sunku pakeisti ar paveikti.

Tačiau Fiedleris pripažino, kad natūralus lyderio vaidmens atlikimo būdas ne visada atitiks situaciją. Taigi jis pripažino, kad nėra universalaus valdymo stiliaus, kuris veiktų kiekvienu atveju, ir kad asmuo tokioje organizacijoje turėtų tiksliai žinoti, koks tai stilius, ir nuspręsti, ar jis yra tinkamas (“naudingas”) situacijai.

Kaip taikyti atsitiktinę lyderystės teoriją?

Fiedlerio sukurtas modelis reikalauja palyginti du elementus – savo lyderystės stilių su esama situacija. Žemiau paaiškiname, kaip tai padaryti.

1. Natūralus valdymo stilius – 1 pagrindinis aspektas

Fiedleris sukūrė specialią skalę, padedančią lyderiams ištirti, koks valdymo stilius juos apibūdina. Jos naudojimas apima darbuotojo, su kuriuo mažiausiai patinka dirbti, vertinimą (nurodant 1-8 balų skalėje, kiek nurodytos savybės – tokios kaip draugiškas, šaltas, nuobodus, nesąžiningas ir kt. – jį apibūdina).

Tyrėjas nustatė, kad jei lyderis teigiamai vertina mažiausiai pageidaujamą bendradarbį pagal nurodytus kriterijus, sprendimas susijęs su santykiais (teikiant paramą, gerai valdant konfliktus, rodant empatiją ir kt.). Kai, kita vertus, lyderis neigiamai vertina mažiausiai pageidaujamą bendradarbį, sprendimas remiasi našumu (susitelkiant į priskirtas pareigas, kurias reikia vykdyti efektyviau ir efektyviau, kad būtų pasiekti tikėtini rezultatai). Taigi Fiedleris padarė išvadą, kad lyderis gali būti orientuotas į santykius arba orientuotas į užduotis.

2. Situacijos palankumas – 2 pagrindiniai aspektai

Po to, kai nustatomas, koks stilius yra, būtina įvertinti situaciją. Fiedleris nurodė, kad trys pagrindiniai veiksniai veikia valdymo efektyvumą, susijusį su konkrečia situacija (veikiantys, ar situacija yra palanki tam tikram stiliui):

• Lyderio-darbuotojo santykiai – kuo geresni jie yra, tuo didesnę įtaką lyderis turi savo komandai,
• Užduoties struktūra – kiek individualūs komandos nariai supranta tikslus ir reikalavimus,
• Pozicinė galia – nurodanti lyderio turimą įtaką pagal formalią poziciją hierarchijoje arba suteiktą autoritetą, kurį jis gali daryti savo kolegoms.

Stiliaus ir situacijos palyginimas – sprendimo priėmimas

Žinodamas, koks natūralus valdymo stilius yra, ir kokia yra situacija, asmuo turėtų apsvarstyti, ar jis ar ji bus “geras lyderis” šiuo konkrečiu klausimu. Fiedleris nurodė, kad “užduotims orientuotas” stilius puikiai veikia ekstremaliose situacijose – tai yra, labai palankiose ir labai nepalankiose – tuo tarpu “santykiams orientuotas” stilius tinka visiems atvejams, kurie yra palankesni arba vidutiniai.

Tačiau esminis dalykas yra tas, kad pagal atsitiktinę lyderystės teoriją, jei jūsų stilius kaip lyderio nėra tinkamas konkrečiai situacijai, turėtumėte perduoti valdymą tam tikram projektui ar komandai asmeniui su kitokiais bruožais.

Atsitiktinis prieš situacinį – kur yra skirtumas?

Atsitiktinė lyderystės teorija labai dažnai painiojama su situacine – tačiau verta pabrėžti skirtumą tarp jų. Abu stiliai pabrėžia situacijos svarbą valdant asmenis ar visą komandą.

Vis dėlto situacinė lyderystės teorija numato, kad lyderis turėtų pritaikyti savo stilių prie situacijos ir darbuotojų poreikių, atsižvelgdamas į tokius kintamus veiksnius kaip darbuotojų patirtis ir įgūdžių lygis, užduoties sudėtingumas ar komandos parama, tarp kitų. Atsitiktinė lyderystės teorija, kita vertus, numato, kad lyderio efektyvumas priklauso nuo to, kaip jo ar jos stilius atitinka esamą situaciją.

Atsitiktinė lyderystės teorija – santrauka

Taikyti Fiedlerio atsitiktinę lyderystės teoriją reikalauja nustatyti savo stilių ir įvertinti situacijų palankumą, tada palyginti juos tarpusavyje ir nuspręsti, ar būti lyderiu, ar perduoti šią rolę kam nors su kitu stiliumi. Turėtume pastebėti, kad šis požiūris stipriai skatina vadovus praktikuoti savimonę, kuri yra būtina priimant svarbius sprendimus, turinčius įtakos visai organizacijai ar komandai.

Jis taip pat turi pranašumą, kad atsižvelgia į situaciją, kas jį išskiria iš daugelio prielaidų, kurios koncentruojasi tik į lyderį. Kita vertus, jis numato standumą (nepakitimumą asmens), remiasi savivertinimu ir gali atgrasyti žmones, kurie tinkamai atlieka savo vaidmenį (nes jaučiasi, kad jie nėra tinkami situacijai). Iš viso, atsitiktinė lyderystės teorija yra valdymo pamoka visiems lyderiams, tačiau jie neturėtų to laikyti idealiu būdu daryti dalykus.

Jei jums patinka mūsų turinys, prisijunkite prie mūsų užimtų bičių bendruomenės Facebook, Twitter, LinkedIn, Instagram, YouTube, Pinterest, TikTok.